Sena laikraščio iškarpa apie Ramanauskų šeiminėlę, kiek supratau iš teksto - 12 kalsė.

Žinau, kad sutartą valandą turiu būti pas Utenos medicinos mokyklos pedagogę Danutę Ramanauskienę, bet įsiskaičiau Broniaus Radzevičiaus apsakymus ir negaliu atsitraukt. Dar puslapį. dar... Baigiu sakiniu, kurį viename apsakyme žmona pavydžiai primena savo vyrui literatui: ,,Tau gerai, tu turi savo minčių prieglobsti, tu gali, tu mėgsti jame likti vienas" Užverčiu knygą ir tada dar nežinau. kad būtent šita mintis atklys jaukiame Ramanauskų bute, klausantis ramaus šei-mininkės pasakojimo apie jų visų - ketverto - pomėgius, kurių pradžia yra šeimoje.

Nieko naujo, jei pasakysiu, kad filologė pedagogė, jos vyras gydytojas ir du sūnūs (vienas jau baigęs vidurinę mokyklą, kitas - šįmet baigs) gyvena tvarkingai ir jaukiai. Bet jaukumas, įdomiai suderintas su jų pačių kūrybiškumu.

- Šitą nupiešiau patį pirmąjį. Kai atsikraustėrn čia gyventi. Sienos tuščios, norėjosi kokio paveiksliuko. Taip ir atsirado Rokiškio rajone, prie Pailgio eže-

ro esančios uošvijos vaizdelis. O paskui - ir kiti. Štai ,,Bulviakasis" - ne vienoj parodoj yra buvęs. Mūsų mokyklos moksleivės „Lenino keliu" koluky bulves rinko. Nuo kalno aiškiai matyti ir talkininkės, ir toliau esantis vaizdas.

- Piešiu dažniausiai vėlai vakare, kai tylu aplink, kai namų ruoša baigta, Tada įsitraukiu iki gilios nakties, nejuntu, kaip bėga laikas. Ir jaunylis sūnus Žilvinas panašiai kaip aš.

Nueinam i Žilvino kambarį. Ant vienos sienos kabo mamos nupieštas jo nedidukas portretas. Netoli kitas -jo paties darbas - "Autoportretas". Mėgsta vaikinukas tapyti ir sienoje. Štai nupieštas tėtis, ypač išraiškingos jo akys. Kur pažvelgsi, vis kūrybiniai bandymai ir ieškojimai. Pačioj palubėj irgi įspudingas piešįnys: po šviečiančiu žibintu stovi žmogus, nuo kurio krinta žemyn ilgas, tamsus šešėlis...

Mama atsargiai atitraukia sunaus raso-mojo stalo stalčių ir išima pluoštą piešinių. Jie mažo formato, panašūs į ekslibrisus, daugumoje jų vyrauja gamtos, kosmoso tematika, įdomūs spalvų deriniai, daug fantazijos.

- Žilvinas dailės mokyklos nelankė, bet pomėgį piešti turi. O Arnoldą leidome į dailę, norėjome, kad išmoktų piešti, bet jam svarbiau buvo ir yra sportas, ypač bėgimas.

Abu vaikai vaidina dramos būreliuose, deklamuoti mėgsta. Žilvinas gitara skambina, instrumentiniame ansambly]e groja, liaudies šokių ratelyje šoka. Į turizmą abudu pasinešę. Devyndarbiai - visko jiems reikia, viską jie bando. Neprieštaraujam ir netramdom, tegul. Ne taip, kaip mane kažkada tėvai kad tramdė, - prisimena Ramanauskienė. - Buvau įstojusi į pionierių namų dailės būrelį. Neblogai sekėsi, bet mama sužinojo ir ėmė drausti. Tiktai į chorą leisdavo, nes ir pati mėgo dainuoti. O aš choro vardu ir kitur bandydavati prasmukti: tai į plaukimo baseiną (pareidavau šlapiom kasom ir paaiškėdavo, kur buvau), tai į šokių ar turistų ratelius. Deja, mama iš visur mane išbraukdavo. Baigusi septynmetę, labai troškau į Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, kur gyvenome, įstoti. Bet tėvai nesuprato, kas tie meno žmonės ir kaip galima iš meno pragyventi. Norėjo, kad būčiau mokytoja. Paklusau jų valiai, o piešimą taip ir užmiršau. Praėjo daug metų. Baigiau universitetą, rūpinausi šeima. Ir, kaip minėjau, tik gavus šį butą, pabandžiau paveikslų nusipiešti.

Ramanauskų bute, be paveikslų, į akis krinta ir tai, kad čia prieglobstį randa muzika. Kartu su magnetofonais, televizoriais, gitara yra ir armonika.

- Sena, suplyšusi, sūnus kažkur užtikęs parsinešė, - šypsosi Ramanauskienė ir prisimena, kad už viską ji turėtų būti dėkinga būtent pomėgiuį muzikai, o tiksliau - dainai, kuriai, beje, neprieštaravo ir jos tėvai kadaise.

Mokydamiesi Vilniaus universitete, su būsimuoju vyru Henriku dalyvavo dainų ir šokių ansambly]e.

- Vyras be dainos ir dabar neįsivaizduoja savo gyvenimo. Per dieną darbas medicinos mokykloje, ligoninėje, o iš ten - tiesiai į ,,Aukštaičių" choro repeticijas. Grįžta, apie dešimtą valandą vakaro, bet ne pavargęs, o pailsėjęs. Taigi kiekvienas mes be tiesioginių pareigų turime savo mėgstamą užsiėmimą. Tuo džiaugiamės, vienas kitą skatiname.

L. VYCIENE