Teatriukas švenčia 10 metų jubiliejų

2008 rugsėjo 24 d.

Lygiai prieš dešimt metų – rugsėjo 24 d. Lietuvoje užgimė naujas teatras. Net ne teatras, o “Teatriukas”. Mažas, jaukus, kartais rėkiantis, kartais besijuokiantis, augantis ir kuriantis.

Šia proga “Teatriuko” aktoriai Dalia, Žilvinas ir Arturas sveikina visus šiandien Lietuvoje gimusius vaikus ir dovanoja savo įdainuotą “LIETUVIŲ LOPŠINIŲ” kompaktinę plokštelę (leidykla “Nieko rimto”)!

Atsiimti dovaną galima patogiausiu laiku – nors ir po dviejų metų. Susisiekti su aktoriais patogiausia radus visą informaciją teatriukas.lt

Ką patys aktoriai galvoja apie prabėgusius dešimt metų?

Kas tau svarbiausia “Teatriuke”?

Dalia: Kad praėjo dešimt metų, o mes vis dar draugai.

Arturas: Kad neskubėjome. Darėme tai, kas mums įdomu, tiek, kiek spėjame, galbūt nepasiekėme milžiniško populiarumo, tačiau turime daug mūsų kūrybos gerbėjų ir jaučiamės “savo vietoj”.

Žilvinas: Man svarbiausia - laisvė. “Teatriuko” idėja ir yra laisvės idėja. Laisvės kūryboje, laisvės gyvenime…

Kur galima rasti “Teatriuką”?

Dalia: Visur! Savo teatro salės neturime, tad daug keliaujame. Galite pasikviesti mus į savo bendruomenės, miesto šventę. Arba knygyne – jau esame išleidę 12 kompaktinių plokštelių ir knygą “Vaikystės pusnys ir žiedai”.

Žilvinas: Visada mus rasite ir internete teatriukas.lt

Kokie labiausiai įsiminę įvykiai?

Dalia: Pirmoji “Teatriuko” akcija, kuomet plaukėme baidare Vilnele į “plačiuosius vandenis” (t.y. į Nerį). Arba kaip repetuojant “Pasakas telefonu” įstrigau lagamine…

Pats didžiausias iššūkis mums buvo - kai remontavome “Teatriuko” studiją Paupyje…. Užtikrintai “vaidinom” statybininkus.

Arturas: Kai susirgau ir teko greitai pakeisti spektaklį, draugai išvyko be manęs, su kitu aktoriumi ir pateko į avariją… Gerai, kad laimingai viskas baigėsi.

Žilvinas: Gastrolės… Esame aplankę beveik visas Lietuvos mokyklas ir ne po vieną kartą! Taip pat gastrolės užsienyje – vaidinome Londone, JAV – ir ne tik lietuviams – mūsų spektaklius žiūrėjo ir amerikiečiai vaikai, ir, kas įdomiausia – jie viską puikiai suprato, nors ir vaidinome lietuviškai.

Įvairūs “Teatriuko” trupės bandymai būti teatru – eksperimentai ir naujo teatro modelio išradimai. Na, jis kol kas neišrastas, mes vis dar pakeliui…

Kas svarbiausia kuriant vaikams?

Arturas: Nemeluoti sau. Jeigu pats tiki, nuoširdžiai kuri, tuomet viskas einasi teisingai.
Žilvinas: Nuoširdumas. Ir nemanyti, kad vaikai kvailesni už suaugusius. Daugeliu atvejų jie už mus gudresni.
Dalia: Bendrauti su vaikais, žinoti, jausti, kalbėti scenoje apie tai, kas jiems svarbu, kas jiems įdomu, kas juos lavina ir suteikia sparnus.

Kokius planus dar svajojate įgyvendinti?

Žilvinas: Norėčiau sukurti filmą. Tai – sena mano svajonė, manau, kad jau dabar esame tam subrendę.

Arturas: Suvaidinti “baltą varną”. O jei rimtai – norėčiau išlikti ištikimas sau – kai nebeturėsiu idėjų, įkvėpimo vaidinti vaikams – kad laiku tą suprasčiau ir pasitraukčiau.

Dalia: Sukurti miuziklą paaugliams.

Ko nesitiki iš “Teatriuko”?

Arturas: Kad įkurtume politinę partiją.

Žilvinas: Kad tapsime dideliu teatru.

Dalia: Kad daugiau nieko nesukursime.