Atgal

Labai savarankiškas devynmetis „Teatriukas“

2007-03-13
Deimantė Dokšaitė
www.lietuviams.com

Su jais kalbėjausi likus vos porai dienų iki jų pirmųjų ir iki šiol didžiausių gastrolių po JAV. Šiandien „Teatriukas“ jau apšilęs kojas San Diego, Los Andžele ir Čikagoje toliau keliauja po Ameriką, pirmiausia pasirodydami lietuviškai, o mėnesio gale ir amerikiečių publikai. Šioms gastrolėms surengti prireikė lygiai metų, 2006-aisiais kovo 1 dieną „Teatriuko“ aktorė ir direktorė Dalia Mikoliūnaitė išsiuntė pirmuosius laiškus į skirtingų miestų Amerikos lietuvių bendruomenes, o po metų, irgi pirmą pavasario dieną jie išskrido į taip ilgai lauktą turą po JAV. Galbūt viskas taip ilgai užtruko todėl, kad mažas „Teatriuko“ kolektyvas savo gastroles organizavosi pats tik su savanoriška bendruomenių pagalba.

O pradidėjo viskas nuo to, kai Kalifornijoje gyvenantys bičiuliai pasiūlė atvykti pavaidinti į Ameriką. Netrukus atsirado kita paspirtis - Garrett College (Maryland), kur mokoma Baltijos šalių ir Amerikos kultūrinių ryšių. Ten mokosi ir Pabaltijo šalių atstovai. Kasmet jie kviečiasi menininkus iš kurios nors Pabaltijo šalies, buvo ir latviai, ir estai, bet lietuvių dar nebuvo. „Tame koledže studijuoja mūsų draugai Vita Pagrižauskaitė ir Vytautas Gudelis, kurie ir pasiūlė koledžo vadovybei pasikviesti mus. O mes dėl to labai apsidžiaugėme. Sakėme, kad honoraro nereikia, tik apmokėkite kelionę per Atlantą.“ – pasakoja Dalia. Tad amerikiečiams „Teatriukas“ ketina suvaidinti 10 spektaklių. Tačiau tuo pačiu aktoriai nusprendė aplankyti ir JAV lietuvius.

Iki tol „Teatriukui“ užsienio lietuviams teko vaidinti tik Londone, ten jie viešėjo 2003 ir 2004 metais. Tada trupės atvykimą iniciavo aktyvi Didžiosios Britanijos lietuvė Laura Dzelzytė ir lietuviškos Šv. Kazimiero bažnyčios kunigas Petras Tverijonas. O vaidinti „Teatriukui“ tuomet teko ne kur kitur, o pačioje bažnyčioje. „Tvyrojo labai gera atmosfera, spektakliai puikiai pavyko. Nežinau ar dėl to, kad vaidinome bažnyčioje, ar todėl, kad žiūrovai buvo išsiilgę Lietuvos, lietuviškų dainų.“ – prisiminimais dalijosi „Teatriuko“ aktorius Žilvinas Ramanauskas. Kai kunigas P.Tverijonas pasiūlė vaidinti bažnyčioje, aktoriai net nežinojo ką atsakyti, tik klausė ar tikrai tokioje vietoje nedraudžiama rodyti spektaklių. Kunigas tada į klausimą atsakė klausimu: „O keiksitės, kažką negražaus sakysite ar darysite?“ Paaiškėjus, kad nieko panašas menininkai neketina daryti, scena tapo altorius, tik kai kuriuos šventus atributus kunigas išnešė.

Dar „Teatriukui“ neatvykus į Londoną, kunigas parapijiečių paklausė, ar jiems tikrai norisi, kad kolektyvas iš Vilniaus atskristų, ar tikrai ateis, mat dažnai esą žmonės skųsdavosi, kad trūksta lietuviškų renginių, kad juos visi pamiršo ir pan., bet paskui patys į tuos renginius nevaikščiodavo. Tačiau į pirmuosius „Teatriuko“ pasirodymus prigužėjo net dvi pilnos bažnyčios ir abu kartus spektakliai puikiai pavyko. Žilvinas sako, kad iš nedidelės vaidinimo ir bendravimo su išeiviais patirties pastebėjęs, jog svetur viskas aštriau: „Net ir tie žmonės, kurie tik atvažiavo pinigėlių „pakalti“ į viską kitaip ima reaguoti. Visi geresni atrodo. Gal tam įtakos turi tokios ekstremalios sąlygos, kai esi toli nuo namų.“

Šias savo gastroles po Ameriką aktoriai vadina nekomercinėmis, jos tiesiog skirtos pasižvalgyti po dar nematytą šalį, pabendrauti su žmonėmis. „Mums labai svarbu tas pabendravimas prieš ar po spektaklio, pasimainymas mintimis, idėjomis. Labai to laukiu“ – kalbėjo Dalia. Jai antrino Žilvinas: „Tai nekomercinis projektas, svarbu, kad minuso nebūtų.“
Kai juos kalbinau Vilniuje, matėsi, kad aktoriai dega entuziazmu ir nekantrumu greičiau leistis į kelionę. Pasakojo, kad veža dovanų tiek bendruomenėms, tiek amerikiečiams. Pavyzdžiui turo organizatoriai iš Garet College „teatriukiečiai“ specialiai užsakė pagaminti kankles, mat sužinojo, jog ji kolekcionuoja įvairius muzikinius instrumentus. O lietuvių bendruomenėms aktoriai veža lietuviškų knygų, mokykloms dovanos kompaktinių diskų.

„Teatriukas“ buvo laukiamas ir Toronte (Kanada), tačiau norint gauti vizas į šią šalį, pasak aktorių, užtrunka labai ilgai, mat tenka pateikti galybę dokumentų. Tiesa, darbo vizą į JAV gauti irgi trunka ilgiau nei turistinę. Apskritai, pasak Žilvino nėra labai malonu, kai esi ambasadoje vertinamas kaip potencialus nelegalus imigrantas. Tiek Dalia, tiek Žilvinas sako, jog yra įsitikinę, kad Lietuvoje gyventi labai gera, ypač dabar. Jaunų aktorių tikinimu, šiuo metu mūsų šalyje pats puikiausias laikas, čia tiek daug ir įdomaus galima nuveikti, galimybės didžiulės. Nors, žinoma, ir paplušėti tenka nemažai. Štai „Teatriukas“ gali didžiuotis turėdamas savas, o ne nuomojamas patalpas. Ir ne bet kur, o viename gražiausių Vilniaus rajonų – Užupyje. Tačiau, kai kolektyvas ėmėsi ieškoti tinkamų patalpų, visi juos kvailino, kad Užupyje tuščių parduodamų patalpų jie tikrai neras. Rado. Ir patys savo rankomis įsirengė. Mažas 3 žmonių kolektyvas viską daro pats. Patys sienas tinkavo, patys tvarkosi po spektaklių, patys internetinę svetainę susikūrė, patys gastroles organizuoja ir save reklamuoja, patys gaminasi dekoracijas. Pasak Žilvino, kartais dėl to šiek tiek apmaudu, mat grynai aktoriniams reikalams laiko lieka pernelyg mažai. O būti aktoriumi taip gera.

Jaunas draugų aktorių kolektyvas pasakoja mėgstantis griauti stereotipus. Štai man paklausus ar nebijo, kad ne pačių protingiausių žmonių šalyje, kaip dažnai mėgstama sakyti, jų „erlickiški“ spektakliai bus nesuprasti, jie atšauna, kad tokio stereotipo jie ir važiuoja griauti. „Jei visi sako, kad tai „hamburgerių“ šalis, norime patys nuvažiuoti ir galbūt tokį stereotipą sugriauti.“ – kalba Žilvinas.

Jei jau prakalbome apie Juozą Erlicką, tai vertėtų pažymėti, jog jis „Teatriuką“ „lydi“ visada. Žilvinas ir Dalia man parodė J.Erlicko knygą, kurią dar studijų laikais gavo dovanų. Ji jau gerokai aptrinta, kai kur net suklijuota. Taip yra todėl, kad beveik visi tos knygos eilėraščiai jau išvaidinti ar išdainuoti. „Teatriukas“ myli J.Erlicko kūrybą. Ir sako, kad dažnai žmonės nepamato to, ką šis autorius ištikro norėjo pasakyti. Neretai išgirdus J.Erlicko pavardę iškart nusprendžiama – bus juokinga ir visai nebandoma suprasti giluminių rašytojo minčių. „Tai nėra poetas varnėnas, kuris tik tauškia ir čiauškia, tai poetas lakštingala.“ – aiškina Žilvinas. Beje, dažnai J.Erlicko kūryboje sutinkamas veikėjas pavarde Ramanauskas, o juk tokia ir „Teatriuko“ aktoriaus Žilvino pavardė.
J.Erlicko kūrybą aktoriai naudoja ne tik spektakliams vaikams, bet ir savo koncertams suaugusiems.

Kai kalbėjomės, „Teatriukas“ nekantravo pamatyti, kaip į jų spektaklius reaguos tiek Amerikos lietuvių, tiek amerikiečių publika. Žilvinas pasakojo, kad Lietuvoje jau yra tekę vaidinti įmonėms, kurių didelė dalis darbuotojų užsieniečiai, jie priėmė šiltai, nepaisant to, kad visų lietuviškų žodžių ir nesuprato.

Kadangi „Teatriukas“ įpratęs viską daryti savomis jėgomis ir kaip minėta, gastroles po Ameriką organizavosi patys, tai savo kailiu patyrė ir netikėtumų. Spektaklis, kurį veža vaikams į JAV trunka 45 minutes, pasak aktorių, būtent tiek laiko vaikai sugeba išlaikyti dėmesį. Tačiau bendruomenių atstovai paklausė, ar negalėtų spektaklio bent kažkiek prailginti. „Mes net nebuvome apie tai pagalvoję. Bet mums paaiškino, kad žmonės į mūsų pasirodymą važiuos net pora valandų, nes Amerikoje labai dideli atstumai, tad jiems nelabai bus smagu važiuoti tiek ilgai, tik dėl 45 minučių. Tad atsižvelgėme į patarimus ir po spektaklio iškart neišskirsime su savo žiūrovais, pabendrausime su jais, padainuosime savo dainelių.“ – aiškino Dalia ir Žilvinas.

Atsisveikinant aktoriai, Amerikoje suvaidinsiantys 20 spektaklių, pasakė: „Iki pasimatymo jau pavasarį!“ O Užupyje tą vakarą pustė.