Uteniškis agurkų augintojas į dvikovą kviečia agurkų karalių

"Utenos Diena" 2003.10.12

Jau senokai žinojau apie Nolėnų kaimo ūkininko Algio Kalinausko ketinimus iškviesti į dvikovą politiką Viktorą Uspaskichą. Deja, kaime vasarą darbas darbą veja. Šieno džiovinimas, bulvių kasimas, runkelių rovimas, o jei prisiminsime, kad Algio Kalinausko sklype, 25 arų šiltnamyje, derlių augina agurkai ir pomidorai, toks atidėliojimas labai pamatuotas. Šiltnamiai ir juose augantys agurkai (paskutinis derlius nuskintas spalio pabaigoje) labai nesunkiai asocijuojasi su netituluotu Lietuvos agurkų karaliumi Viktoru Uspaskichu, tačiau tai atsitiktinis sutapimas. Dar žiemą Algis dalyvavo televizijos laidoje ,,Triumfo varta“!, kurioje išsakė originalų požiūrį į valdžią, politiką, Seimą ir Prezidentūrą. Turbūt jau tada laidos „Vienas prieš vieną“ rengėjai pradėjo ieškoti Algiui Kalinauskui tinkamo politiko. Šiandien, trečiadienį, 20.30 val. TV3 rodys tiesioginę laidą ,,Vienas prieš vieną“, kurios metu susitiks Algis Kalinauskas ir Viktoras Uspaskichas. Tikėdamasis uteniškių ir ne vien jų palaikymo, Algis Kalinauskas sutiko atsakyti į laikraščio „Utenos diena“ korespondento Vytauto Šemelio klausimus.

Mokeisi Vilniaus pedagoginiame institute, vėliau Vilniaus aukštesniojoje technologijos mokykloje, ir abejuose mokslų nebaigei. Kodėl?

Pradėjau dirbti Vilniaus mokytojų namuose, Teatro, kino ir muzikos muziejuje, „Vakarinių naujienų“ neetatiniu korespondentu. Paskaitoms neliko laiko... Trečiame kurse praktiką atlikau Vilniaus teismo medicininės ekspertizės institute. Dirbau fotografu ekspertu, fiksuodavau kruvinus rūbus, nusikaltimo įrankius, ginklus. Čia susipažinau su aukščiausio lygio aparatūra. Be galo įdomu.

Kaip atsitiko, kad diplomo vis dėlto negavai?

Apsigyniau diplominį darbą apie fotoreportažą, tačiau diplomo taip ir negavau. Susibėgo viskas krūvon. Prasidėjo alergija fotomedžiagoms, įtariu - raudonajai kraujo druskai. Vedžiau, susilaukėme sūnaus Viliaus.

Aš uteniškis, žmona iš Tauragės, nors gyvenome Vilniuje, sūnus gimė Klaipėdoje. Nusipirkome butą Tauragėje, persikėlėme ten.

Pradėjau prekiauti. Į Rygą veždavau fotoprekes, iš Lenkijos obuolius, į Kaliningrado sritį daržoves. Iš ten alkoholį ir cigaretes.

Kodėl neįleidai šaknų Tauragėje?

Mirė mano tėvas, teko grįžti į Nolėnus, padėti mamai. Iš pradžių laikinai, paskui visam laikui.
Kažko reikėjo imtis, juk darbo kaime nėra.

Taip, dar vežiodamas daržoves, norėjau pabandyti jas auginti. Kai įkasiau pirmuosius kuolus šiltnamiui, daugelis mane kvailino, kad ketinu visus Nolėnus po plėvele pakišti. Nors patirties neturėjau jokios, norai buvo dideli. Padėjo artimiausi draugai, tačiau neįkainojamą pagalbą suteikė kaimynas Antanas Dinsmanas. Kol miegodavau, jis atėjęs pirmiausia patikrindavo šiltnamius. Jei reikdavo, pravėdindavo.

Antanas tave išmokė ne vien agurkus auginti.

„Lepiems agurkams reikia tiek pat priežiūros, kaip ir mažiems vaikams“,- kartodavo Antanas. Ne vien išmanė, kaip agurkus auginti. Jis mane išmokė medžioklės ir žūklės paslapčių, apdalino gyvenimiška išmintimi. Bičių priežiūra, kailių paruošimas, iškamšų darymas ir netradiciniai žvėrienos paruošimo būdai: troškintos briedžio lūpos, rūkyta bebro uodega, vytinta elnienos dešra, slankų sriuba...

Kodėl žmogui reikia žinoti ir mokėti tiek daug?

Viską turi užsidirbti pats, tikrai neateis Viktoras Uspaskichas, Kristum prisimetąs, su penkiais kepalėliais duonos ir trimis žuvimis ir nepamaitins visos lietuvių tautos. Taip pat negali dešros pardavinėti po du litus, jei mėsos kilogramas kainuoja po dešimt. Politikų pažadai pažadais ir lieka.

Kodėl politikai piešiami pačiomis juodžiausiomis spalvomis?

Pats paprasčiausias pavyzdys - neseniai pasibaigę rinkimai. Tik vienas kandidatas buvo sąžiningas - Šerėnas. Žmonės balsavo už Paksą vien todėl, kad jis parinko gerą agitacinę komandą, kišdamas savo kandidatūrą kone prievarta. Niekas nieko neduoda už ačiū. Gal Prezidentas iš tikrųjų sudarė abejotiną sutartį, žmonės taip kalba, aš nežinau. Jei nesusitvarkai su patarėjų sauja, pasakyk, kaip galima atstovauti Lietuvai? Netikiu, kad sutartis su dvidešimčia punktų buvo pasirašyta. Tokiais atvejais galioja tik žodinės sutartys. Nei vienas politikas savo rinkiminių pažadų neištęsi.

Kokia Lietuvą ištikusios krizės baigtis?

Vienintelis savo postą paliko garbingai, tai krepšinio treneris Jonas Kazlauskas. Ambasadoriai, nors buvo įrodyta, kaip ėmė kyšius iš turistinių kompanijų, bando grįžti į darbą teismų pagalba. Prezidentui net nekyla mintys apie atsistatydinimą. Borisovas pardavinėjo sraigtasparnius Sudanui, naudodamasis įstatymų spragomis. Visi tą žinojo. Į Seimą protingas žmogus neis, ten lenda karjeristai. Bando įrodinėti, kad paskutiniai bėdžiai, turto neturi. Aš taip pat neturiu turto, rinkit mane. Juokingas dalykas, kai įrodinėja, kad Seimo nariui pinigai nerūpi. Arba skraido padebesiais, arba paskutinis dundukas. Ką jis ten tada veikia? Jei žmogus sugeba uždirbti pinigus, leiskim jam tą daryti. Bent jau neplėš pensininkų. Nėra Lietuvoje pasitikėjimo ir valdininkais. Tokio „bardako“ niekur kitur nėra.

Iki Seimo mums tikrai labai toli, gal todėl paprastų žmonių seimūnai nesupranta. Grįžkime prie labiau žemiškų temų. Žemdirbiai labai skundžiasi menka parama ir nuolat grasina kelių blokadomis. Ar jie teisūs?

Už ką remti žemdirbius? Kodėl reikia remti žvejus, verslininkus? Paprasčiausiai sakau, jei nepelninga, tai kam tu dirbi? Jeigu nesugebi iš verslo pragyventi, jei nesuduri galo su galu, mesk tą užsiėmimą. Viskas prasideda nuo mokyklos laikų. Mokytoja, parašykit man trejetą, kam man tie mokslai, aš eisiu griovių kasti. Bet paskui pasirodo, kad griovius kasti per suriku, be to, dirbti tingi. Taip atsiranda įprotis prašinėti, gyventi iš pašalpų, ieškoti lengvatų. Daug kartų kartojame: žmogui reikia suteikti šansą, duoti ne žuvį, bet meškerę jai pasigauti. Jei esi nevykęs verslininkas, eik dirbti samdomu darbuotoju. Aš, augindamas daržoves, negaunu nieko, bet valdininkai to nesupranta. Jie man dirbtines kliūtis daro. Jei kaime yra vienintelis traktorius, aš paprašau suarti dirvą, o žiemą padedu kaimynui ruošti malkas. Kodėl iš manęs reikalauja sudarinėti sutartis? Gal reikia bausti už tai, kad žmonės savo noru gyvena kaime? Po penkiasdešimt litų metams. Kodėl tada signatarams nutarta mokėti po 2000 litų, o ne po 400? Mokėkit tiek pat, kiek ir visiems.

Daržovių auginimą aš prilyginčiau smulkiam verslui. Ar kitos valstybės savo piliečius remia?

Visos valstybės smulkųjį verslą remia, išskyrus Gudiją. Ten iki šiol kolūkiai. Lietuvos konstitucija skelbia, kad garantuojama teisė į darbą, gydymą, poilsį. Tikrovėje teisę į darbą tenka pirkti. Jei nori kartoniniame kioske taisyti senus batus, turi nusipirkti patentą. JAV net dvejus metus smulkiam verslininkui nereikia mokėti mokesčių. Per tą laiką jis sustiprėja, įsitvirtina rinkoje, bet ir toliau nemoka už darbo priemonių atnaujinimą. Antra, jei Vokietijoje savu noru išeini iš darbo, gauni beprocentinę 20 000 eurų paskolą, kad galėtum pradėti savo verslą. Lietuvoje pagarbos valdininkijai nebus tol, kol ji nepradės bent minimaliai dirbti žmonių labui.

Ačiū už įdomius ir išsamius atsakymus. Belieka palinkėti, kad tiesioginėje televizijos laidoje diskutuoti su Viktoru Uspaskichu būtų dar lengviau nei su manimi.